Draudimo paslaugų kainodara

Pirma, draudimo įmonės nustato draudimo įmokų tarifus, atsižvelgdamos į savo konkurentų veiksmus, t.y. savitai juos mėgdžiodami. Toks požiūris numato buvimą lyderio, kuris nustato rinkos kainų lygį ir pagal kurį orientuojasi visos kitos draudimo įmonės.

Antra, draudimo įmonės draudimo įmokų tarifus nustato remdamosi grynosios premijos priedais.

Trečia, draudimo įmokos tarifas nustatomas atsižvelgiant į paklausos elastingumą pagal tam tikrus vartotojų rinkos segmentus ir priklausomai nuo padėties, kurią draudimo įmonė nori turėti tam tikroje tikslinėje klientų rinkoje, t.y. kiekviename savo klientų segmente. Šiuo atveju draudimo įmonės bus priverstos atsisakyti kai kurių draudimo įmokų, pasirinkdamos labiausiai potencialią tikslinę rinką t.y. labiausiai suinteresuotus klientus.

Paprastai draudimo įmonės pasirenka šias dvi draudimo įmokų tarifų nustatymo strategijas:

  • Prasiskverbimo į rinką draudimo įmokų tarifo dydžio nustatymo strategija, jeigu nustatomos įmokos tarifo lygis yra žemas ir leidžia greitai užkariauti žymią rinkos dalį.
  • Ryšio su tiksline draudėjų rizika draudimo įmokų tarifų dydžio nustatymo strategija. Jeigu įmokų tarifai nustatomi remiantis sąveika (santykiniais ryšiais) su klientais, o ne draudimo poliso pasirašymu.

Draudimo paslaugų kainodaros politikos pagrįstumas priklauso nuo to, kaip ją pasirenkant paisoma pagrindinių šios politikos principų:

  1. Draudiko ir draudėjo tarpusavio piniginių santykių ekvivalentiškumas. Būtent grynosios įmokos turėtų maksimaliai atitikti nuostolių tikimybes. Kartu užtikrinamas draudimo fondo lėšų grąžtintinumas už įmokos tarifo galiojimo laikotarpį tos draudėjų visumos, kuria buvo remiamasi nustatant draudimo įmokos tarifo dydį. Taigi ekvivalentiškumo principas turėtų atitikti draudimo perskirstomąją esmę, kaip uždarą nuostolių paskirstymą.
  2. Draudimo įmokų tarifų prieinamus gausiam draudėjų segmentui. Pernelyg dideli draudimo įmokų tarifai tampa draudimo veiklos plėtojimo stabdžiu, o tai draudikui nenaudinga,
  3. Draudimo įmokų tarifų dydžio stabilumas ilgu laikotarpiu. Prie stabilių draudimo įmokų, t.y. ilgą laiką veikiančių draudimo įmokų tarifų pripranta ir draudėjai ir draudikų atstovai. Tai ugdo draudėjų pasitikėjimą draudimo įmone. Tačiau draudimo įmokų tarifų stailumas priklauso nuo draudimo sąlygų.
  4. Draudimo atsakomybės masto išplėtimas. Laikymasis šio principo apibūdina draudimo veiklos pirmenybinį kryptingumą (draudimo atsakomybės masto išplėtimą būtų galima nusakyti remiantis draudimo atveju, kai jis aprėpia papildomą draudimą nuo nelaimingų atsitikimų).
  5. Draudimo veiklos apsimokumas. Tai iš esmės liečia draudiką, kuris vykdo draudimo išmokų išmokėjimą ir kitas išlaidas iš gautų draudimo įmokų.  Todėl draudimo įmokų tarifai turėtų būti nustatomi taip, kad gautos draudimo įmokos ne tik padengtų visas draudimo išlaidas, bet ir garantuotų draudimo kompanijai pelną.

Kai kurios Lietuvos draudimo įmonės vykdo nepagrįstų draudimo įmokų tarifų politiką. Siekdamos įsitvirtinti draudimo paslaugų rinkoje, jos dirbtinai mažina draudimo įmokų tarifus. Iš pradžių buvo daugiausiai dempinguojamos apdraudžiant transporto priemones. Dirbtinas mažinimas draudimo įmokų tarifų, sudėtingėjant finansinių įsipareigojimų vykdymui bei techninių atidėjinių formavimui, destabilizuoja rinką. Kai kurios drausimo įmonės dėl tokių karų tarifais bankrutavo. Be to, taikant mažus draudimo įmonių tarifus yra sunkiau perdrausti prisiimtas rizikas.

Komentarai

Komentarų